Katalikų bažnyčia įsitvirtino Lietuvoje jėgos ir smurto pagalba. Ir dabar ne Romos katalikai, ypač mokyklinio amžiaus vaikai, čia nesijaučia saugiai.
XXI amžiaus pradžios apklausos ir surašymai rodo, kad katalikais save vadina apie 80 procentų Lietuvos gyventojų. Tarybiniais laikais jų buvo beveik keturiskart! mažiau.
Negi per dešimt metų pusė lietuvių tautos įtikėjo, kad Romos popiežiai niekada neklysta? Lietuva nuo seno katalikiška šalis, Marijos žemė, greičiausiai paaiškintų katalikiškasis ar vyriausybinis propagandistas.
Tačiau tiek istoriniai faktai, tiek nūdiena byloja toli gražu ne apie nuoširdžią lietuvių meilę Jėšujai iš Nazareto ar jo motinai formalus apsikrikštijimas faktiškai buvo vienintelis būdas išgyventi Lietuvoje katalikų siautėjimo laikais.
Ko gero iki pat XVIII amžiaus Romos katalikai pirmavo tarp pasaulio religijų ne tik savo klasta ir niekšybėmis, bet ir begaline netolerancija bei nežmonišku žiaurumu. Pavyzdžiui, vykdydami Romos popiežiaus įsakymą kuo greičiau pakrikštyti dabartinių latvių protėvius, katalikai nusprendė išžudyti visus vyresnius nei aštuonerių! metų amžiaus vyrus.
Ten, kur viešpatavo Romos katalikų bažnyčia, buvo vietos tik krikščionims ir judaistams. Todėl ir lietuvišką tikėjimą išsaugoję mūsų protėviai turėjo slėpti savo pažiūras, kadangi katalikai paprastai išžudydavo tuos, kurie viešai negarbino jų Jėšujos ar bent Jehovos.
(Jėzuitų laikais panašus likimas laukė ir Lietuvos protestantų; jų bažnyčias bei mokyklas, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba, katalikai degino, juos pačius persekiojo, versdami bėgti į Prūsiją ar Ameriką.)
Tiesa, už patį kalbėjimą lietuviškai ir lietuviškus papročius Katalikų bažnyčia mirties bausme nebausdavo, netgi aršiausio lietuvybės persekiojimo laikais katalikų šventikai dažniausiai apsiribodavo moraliniu pažeminimu bei pasityčiojimais iš lietuvių ir lietuvybės.
Nepaisant visų persekiojimų, lietuviškas tikėjimas išsilaikė, tiktai jį išsaugoję lietuviai turėjo apsimetinėti katalikais. Lietuviška religija išliko pogrindine forma, kaip asmeninis tikėjimas, kaip gyvenimo būdas, panašiai kaip ir pati lietuvybė.
Šiuo begėdiškai naudojasi Katalikų bažnyčia, ypač dabartiniai jos vadovai, pareiškinėdami, kad lietuviškas tikėjimas istoriškai neturėjo formalios organizacinės struktūros ir todėl negali būti pripažintas Lietuvos tradicine religija, tarsi jų pirmtakai XV-XIX amžiais nebūtų kaip mat žiauriai susidoroję su kiekviena lietuviško tikėjimo bendruomene, pastarajai viešai paskelbus apie savo egzistavimą.
Tyčiotis iš lietuvių tautos Lietuvoje apsimoka. Populiarioji ką apie mus pagalvotų? kultūra ir filosofija tai kulminacija senovinio papročio viešai nusižeminti, kurį kažkada lietuviams įskiepijo Katalikų bažnyčia.
Margiris ir narsieji Pilėnų gynėjai jau užmiršti, užtai kiekviename žingsnyje mus persekioja lietuvybės ir moralės naikinimą išaukštinančio mito apie Mindaugą ir krikštą atgarsiai. Netgi Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone.
Katalikų karingumas neišblėso ir XX amžiuje. Tarpukariu Lietuvoje nekatalikai praktiškai negalėjo tikėtis užimti valstybinių pareigų; nuo jaunųjų katalikų teroro neretai kentėdavo kitų religijų vaikai. Todėl ir savo protėvių tikėjimą išsaugoję lietuviai neskubėjo šito viešai demonstruoti.
Dabar katalikiška propaganda yra tiesiog užgožusi Lietuvos žiniasklaidą. Susidaro įspūdis, kad katalikų šventikai naudojasi visišku imunitetu nuo eiliniams Lietuvos piliečiams taikomos baudžiamosios atsakomybės, nesidrovėdami atsiduoda Baudžiamojo kodekso draudžiamoms veikoms ir, nepaisant to, yra žiniasklaidos cituojami kaip aukščiausi moraliniai autoritetai.
Katalikų bažnyčia yra faktiškai okupavusi Lietuvos mokyklas. Ciniškai ignoruojant Lietuvos konstituciją, katalikiškas švietimas faktiškai yra paverstas organiška oficialiosios mokyklinės programos dalimi.
Apgaulingą įspūdį sudaro formali galimybė pasirinkti etiką vietoj vadinamosios tikybos. Nusprendę pasirinkti etiką vaikai susilaukia ypatingo mokytojų ar netgi bendraklasių dėmesio daugelyje Lietuvos mokyklų. Neretai mokytojai gėdina nekatalikų, ypač nekrikščionių, tėvus bei pačius vaikus ir mėgina sukurti jiems nepakeliamą psichologinį klimatą.
Todėl dažnai net ir tie tėvai, kurie neturi ir nenori nieko bendra turėti su Katalikų bažnyčia, veda savo vaikus krikštyti bei atlikti kitų katalikų kulto ritualų vien tik tam, kad šie galėtų ramiai mokytis ir baigti mokyklą.
Taip lietuviai nuo pat vaikystės mokosi gyventi veidmainystėje, kaip ir jų protėviai nuo XIV amžiaus apsimetinėti katalikais tam, kad galėtų ramiai gyventi Lietuvoje. O ir suaugusiems yra naudinga formaliai pasivadinti katalikais, bent jau kad išvengtų nemalonių pokalbių su religingais kolegomis.
Veidmainystė, kurią katalikai lietuviams įskiepijo žiloje senovėje, vėl tapo kasdienybe, kas akivaizdu tiek politikoje, kur sugebėjimas šaltakraujiškai meluoti prieš kameras yra tapęs būtina gero politiko savybe, tiek žiniasklaidoje, mokykloje bei daugelyje kitų visuomenės gyvenimo sričių.
Tačiau ar senoviškais katalikiškais metodais pasiekti katalikų procentai suteikia teisę vadinti Lietuvą katalikiška šalimi, o juo labiau tuo didžiuotis? Ar tie procentai, kuriuos sudaro katalikai, iš viso ką nors reiškia? Kiek jų beliktų, jei lietuviai nebebūtų verčiami apsimetinėti?
