Krikščionybė taip greitai paplito po pasaulį todėl, kad krikščionys nedvejodami griebdavosi pačios begėdiškiausios niekšybės. Ilgą laiką krikščionys garsėjo ne tik savo klasta, bet ir sunkiai besuvokiama netolerancija bei nežmonišku žiaurumu.
Krikščionys yra didžiausia religinė grupė pasaulyje, ir tai yra dažnai pristatoma kaip moralinio krikščionybės pranašumo įrodymas.
Krikščionys, ir ypač katalikai, neretai teigia sukūrę tobuliausią religinę-filosofinę sistemą, galinčią suvienyti aplink save kitas religijas. Skaitlingi jų teologai, ideologai bei filosofai mėgsta kartoti, kad krikščionys sukūrė pažangiausią etiką, moralę, kurią turėtų perimti visa žmonija.
Tačiau istorija rodo, kad krikščionybė taip plačiai paplito dėl visai kitų priežasčių.
Per paskutinius penkis tūkstantmečius vyko šimtai tautų kraustymųsi, tūkstančiai užkariavimų, paplito gausybė įvairiausių religijų, tačiau nedaugelis savo klasta ir žiaurumu galėjo lygintis su krikščionybe šios ekspansijos laikotarpiu.
Moralė, taip kaip ją suprantame dabar, dar ne taip seniai krikščionims buvo visiškai svetima. Daugumai jų moralė reiškė lojalumą bažnyčiai ir besąlygišką paklusnumą jos šventikams. Pastarieji turėjo galią atleisti bet kokius nusikaltimus.
Todėl krikščionys labai ilgai faktiškai neturėjo jokių moralinių suvaržymų nekrikščionių atžvilgiu, galbūt su nedidele išimtimi žydams, kaip garbinantiems tą patį dievą. Tuo tarpu daugumai nekrikščionių moralė nepriklausė nuo kitų žmonių tikėjimo.
Visais laikais, visose nekrikščioniškose tautose pasiuntinių ir svečių neliečiamybė buvo laikoma šventa. Niekas neįtardavo, kad krikščionys buvo tokie amoralūs, kad nesilaikė netgi šio bendražmogiško papročio, ir pastarieji begėdiškai tuo naudojosi.
Buvo įprastas toks naujų tautų krikštas: nekrikščionių valdovai susirenka derėtis su krikščionimis, gavę visokeriopas saugumo garantijas; tada krikščionys juos pagrobia ir arba iš karto nužudo, arba dar iš pradžių panaudoja savo tikslams; be vadovų likusi valstybė greitai užkariaujama; sutinkantys krikštytis jos gyventojai tampa krikščionimis, o visi kiti išžudomi tokiu būdu pakrikštijama eilinė šalis.
Šis scenarijus daugybę kartų pasikartojo krikščionybės istorijoje; plačiausiai žinomas pavyzdys stebuklingai spartus actekų ir inkų užkariavimas. Panaši taktika buvo naudojama ir gerokai vėliau, vykdant indėnų genocidą JAV.
Beje, toks pats likimas ištiko ir lietuvius, tik kad krikščionių didvyris Jogaila iš pradžių klastingai nužudė Kęstutį, o tik po to oficialiai krikštijosi.
Į anksčiau aprašytąjį panašius metodus krikščionys neretai naudojo ir savo tarpusavio rietenose. Savo niekšybėmis labiausiai garsėjo katalikai; apie iškrypėlišką kai kurių popiežių klastingumą dar ir dabar sklinda legendos.
Evangelijos pateikia apie krikščionių pranašo gyvenimą ir mokymą pakankamai duomenų, kad būtų galima spręsti, jog Jėzus Kristus buvo dievas, geranoriškas fokusininkas, visuomenei pavojingas nusikaltėlis arba tiesiog psichinis ligonis.
Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių.
Begėdiškos klastos pagalba katalikai susidorojo su Janu Husu, katalikiškosios niekšybės kulminacija Prancūzijoje buvo Baltramiejaus nakties skerdynės, kai buvo klastingai išžudyti protestantų vadovai, be kurių likę gausūs Prancūzijos evangelikai buvo išskersti be didesnio pasipriešinimo, ir t.t.
Ilgą laiką katalikybės istorija buvo faktiškai niekšybė, žiaurumas ir begaliniai nusikaltimai.
Dar prieš kelis šimtmečius krikščionims buvo svetima pati tolerancijos samprata, ko gero sudaranti dabartinės moralės pagrindą. Krikščioniškos valstybės visada pasižymėjo savo vienalytiškumu be krikščionių jose atsirasdavo vietos nebent žydams, ir tai ne visada. Vos tik krikščionys paimdavo valdžią, visi kiti turėjo krikštytis, bėgti arba mirti.
Dažniausiai vien tik krikšto nepakakdavo buvo reikalaujama vergiško nusižeminimo prieš visagalius krikščionių šventikus. Bet koks mėginimas išlaikyti savo žmogiškąjį orumą, gyventi pagal savo sąžinę ir moralę galėjo baigtis mirtimi nuo inkvizitoriaus ar kitaip besivadinančio krikščioniškojo budelio rankos.
Nors ir nuolatos kalbėdami apie meilę ir gailestingumą, krikščionys garsėjo savo išskirtiniu žiaurumu. Genocidas buvo pagrindinis jų susidorojimo su nugalėtaisiais būdas. Užkariavę nekrikščioniškas valstybes, jie dažnai tiesiog skersdavo visus iš eilės.
Beje, ne ką geriau baigdavosi ir religinius karus pralaimėjusiems krikščionims, ypač jei nugalėtojai buvo katalikai. Jų žiaurumą patyrė ne tik albigojiečiai, bizantiečiai, husitai ar jau minėtieji Prancūzijos evangelikai.
Paniekinamai kalbėdami apie žmonių aukas, savo dievui krikščionys jau yra praktiškai paaukoję šimtus milijonų padorių žmonių. Dar daugiau, jei kitų religijų atstovai, aukodami žmones, dažniausiai juos paprasčiausiai užmušdavo, aukos krikščioniškajam dievui paprastai sudegdavo gyvos ant laužo ar būdavo kitaip žiauriai nukankinamos.
Dažnai, kalbėdami apie istorinius savo bažnyčių nusikaltimus, dabartiniai krikščionys dangstosi veidmainiška fraze tokie tada buvo laikai.
Tačiau juk visais laikais dauguma tautų ir religijų laikėsi pagrindinių žmoniškumo principų, kuriuos dabar pripažįsta ir daugelis krikščionių. O laikai buvo tokie todėl, kad krikščionys terorizavo visą pasaulį
Vis dėlto, krikščionys tikisi, kad jiems atleista už jų nusikaltimus, kaip kad jie patys sau už viską atleidžia.
